Ištrauka iš darbo: Daugelis tautų sielą įsivaizdavo kaip drugelį, paliekantį kūną mirties akimirką. Japonai turi prietarą, kad spalvingo drugelio pasirodymas perspėja apie svečius arba mirtį giminėje; balti drugeliai yra mirusiųjų sielos. Kinijoje, įsimylėjęs jaunuolis gali būti vaizduojamas geriantis iš gležno žiedo, simbolizuojančio jo meilę. Jei mylimoji miršta, ji gali būti pamatoma kaip drugelis, kylantis virš kapo. Naujosios Zelandijos maoriai tiki, kad žmonių sielos po mirties grįžta į žemę kaip drugeliai. Senovės Italijoje mirusiųjų sielos irgi sietos su drugeliais. Saliamono salose mirštantysis dažnai pasirenka, kad po mirties nori atgimti drugeliu. Sufijams kandis, kuri skrieja į žvakės liepsną, yra tarsi siela, žūstanti dieviškoje ugnyje.

Ištrauka iš darbo: Kiek nedaug reikia žmogui, kad jis būtų laimingas! Namai – darbas – namai. Ši tokia paprasta formulė, tapusi kažkokiu fatališku tikslu, įspraudžia į tvirtus rėmus kiekvieno mūsų gyvenimą. Ta pati formulė ir laisvėje, ir kalėjime. Skirtumas tas, kad laisvėje ji yra kiekvieno egzistencijos pagrindas ir laimės šaltinis, o kalėjime – katorga ir prakeiksmas. Ta pati formulė kiekvienam – ir filosofui jo kabinete, ir darbininkui prie staklių ar už darbastalio. Dažnam iš mūsų per visą gyvenimą taip ir nelemta patirti, jog tas fatališkas tikslas mums turi būti ne tikslu, o tik priemone kurti savo ir vaikų gyvenimą, jį įprasminti ir tą prasmę tobulinti. Betgi ir vėl – kiek nedaug reikia, kad žmogus būtų nelaimingas! Pažvelgiant atgal, matosi, jog nesugebu būti laimingas, nemoku džiaugtis gyvenimu, nesuprantu, kaip galėčiau ar kodėl turėčiau būti patenkintas, kad gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje ir turiu savo paties demokratiškai išrinktą valdžią. Suprantu, kad ta valdžia man negera, tačiau nesuprantu kodėl. Nesuprantu nei kaip, nei kodėl aš ją tokią išsirinkau.

Ištrauka iš darbo: Jau dvidešimt penkis amžius nuo Sokrato ir Platono laikų, meilė yra skirstomą į dvasinę – aukštesniąją – ir kūniškąją – žemesniąją . Dvasinės meilės teorijas įvairiausiais laikais kūrė įvairiausios tautos. XVI amžiuje Europoje atsirado meilės teorijų, kurios iškėlė meilės ideališkumą. Tai ryškiai matyti prancūzų neoplatonikų, kūryboje. Jų meilė perdėm ideali, ji nutolsta nuo jutiminių pagundų ir pereina į grynai dvasinio garbinimo sferas, joje nėra jokio materialaus grubumo. Taip rašė apie meilą Morisas Sevas, Antuanas Eroė ir kiti to meto kūrėjai. Dar labiau šias teorijas išplėtojo italų neoplatonikų mokykla, ypač Pjetras Bembo, poetas ir kardinolas. Meilė, pasak neoplatonikų, tai žmogaus veržimasis prie grožio, jo geidimas. O grožis yra dieviškosios palaimės atspindis, dieviškasis spindulys, nušviečiąs žmogaus veidą. Meilė – veržimasis prie šito dieviško spindulio, todėl ji bekūnė, todėl ji – meilė sielai, kurią žmogui įkvėpė dievas. Tačiau bėgant amžiams, pakito požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingų giminaičių arba piršlio. Buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Dar senovėje žmonės ėmė svarstyti, kada atsirado meilė – ar ją žmogus atsinešė iš gyvulių pasaulio, ar ji atsirado vėliau. Daug kas galvoja, kad meilė gimė vėliau už savo giminaičius – neapykantą, pavydą, nuoširdumą, motinystės jausmą. Urviniai žmonės, kurie gyveno ordomis, grupinėmis santuokomis, turbūt, nepažinojo jokios meilės. Senovės tyrinėtojai teigia , kad ji neegzistavusi, netgi pereinant prie vienpatystės. Remdamasis tokiu tyrinėtoju – Morgano ir Bachofeno – darbais, Engelsas rašė: “ Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualinę lytinę meilę. Savaime suprantama, kad fizinis grožis, artimi santykiai, vienodi polinkiai it t. t. priešingų lyčių žmonėse sužadindavo norą lytiškai santykiauti, kad tiek vyrams tiek ir moterims nebuvo visiškai tolygu, su kuo jie leisdavosi į šiuos intymiausius santykius.”

Ištrauka iš darbo: Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename. Domėtis tuo, dėl ko gyvename nėra toks atsitiktinis pomėgis, kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje.

Ištrauka iš darbo: Vokiečių filosofas Karlas Jaspersas (883-1969) apie filosofiją yra pasakęs: ,,kas yra filosofija ir ko ji verta - ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama, kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba. kaip į reikšmingas paprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama, kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris liečia kiekvieną ir todėl turi būti paprasta ir suprantama, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams\". Dažniausiai filosofija vadinama tai, kas surašyta begalėje knygų. kas dėstoma universitetuose, tai, kam suteiktas institucinis pobūdis ir ką galima studijuoti. Šitaip žiūrint į filosofiją, matomas tik jos susvetimėjęs pavidalas. Tokia filosofija yra atitrūkusi nuo pasaulio ir skirta tik elitui. Tikroji filosofija yra kas kita. Kiekvienas žmogus kada nors yra filosofavęs. Net vaikystėje. Tam tikra prasme, filosofija žmogui nėra kažkokia naujiena. Tikroji, filosofija prasideda klausimais. kurie keliami, kai kasdieninis pasaulis praranda savaiminį suprantamumą ir tampa problema. Paprastai gyvename savame pasaulyje kaip gerai įrengtame name, kuriame be vargo orientuojamės. Tačiau, kai šis įprastumas pasidaro problemiškas, mes staiga atsiduriame tarsi plyname lauke. Viskas tampa abejotina.