Ištrauka iš darbo: Gotikos menas susiformavo XII a. Prancūzijoje. XIII-XV a. jis plito visų pirma tose Europos šalyse, kur feodalizmo sąlygomis svarbiausiais ekonominiais, politiniais ir kultūriniais centrais tapo miestai, išsikovoję savivaldą, kur kūrybinė veikla iš vienuolynų perėjo į pasauliečių, cechų amatininkų rankas. Stiprėjant valstybių ekonominiams ir kultūriniams ryšiams, gotikos menas paplito ir tose Europos šalyse, kur buvo ir kitokios visuomeninės sąlygos: jis pasiekė lietuvių ir jų kaimynų – prūsų, Mozūrų, latvių, estų, vakarų baltarusių ir ukrainiečių žemes. Religija vis dar buvo pagrindinė pasaulėžiūros forma, todėl gotikos menui didelę įtaką turėjo katalikų bažnyčia, kuri, anot F. Engelso, buvo aukščiausias ,,feodalinės santvarkos apibendrinimas ir sankcionavimas\". Pagyvėjęs miestų ekonominis gyvenimas skatino veikti, o skvarbus žmogaus protas ieškojo to, kas nauja. Universitetuose brendo kritinė mintis, plito disputai, erezijos, kurios stiprino bažnyčios įtaką. Gotikos mene susipynė religiniai įsitikinimai, laisvos mintys, stiprėjantis racionalus pradas ir realistinės tendencijos. Gotika labiausiai reiškėsi architektūroje. Buvo statomos gotikinės miestų katedros, rotušės, prekybiniai pastatai, kelių aukštų gyvenamieji namai. Statyta iš tašyto akmens, o kur jo nebuvo – iš plytų. Gotikos meistrai iš tašyto akmens sukūrė naują karkasinių konstrukcijų ir dekoro sistemą.

Ištrauka iš darbo: XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra. Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kaikuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.

Ištrauka iš darbo: Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams. Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės architektūros formų propagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus – pavyzdinis. Klasicizmai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus, emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, o daugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė orderio utilitarinės funkcijos ir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs, taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.

Ištrauka iš darbo: Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas - įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato - visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje.

Ištrauka iš darbo: Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose vyko XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda „Eksperimentas“, pristatanti novatorišką lietuvių dailininkų kūrybą. „Eksperimentas“ tęsia modernios Lietuvos dailės pristatymų seriją. Šioje parodoje siekiama pristatyti novatorišką XX – XXI amžių Lietuvos dailę, išryškinti joje kelias eksperimentavimo kryptis ir strategijas. Meninio eksperimento sąvoką įprasta sieti su modernizmo avangardu. Išrinkau palyginimui vieną darbą iš modernizmo, tai V. Gečo “Avarija”(1965m.) ir iš postmodernizmo J. Gasiuno „Mokytoja 2004” .