Ištrauka iš darbo: OFICIALUS PAVADINIMAS - Rusijos Federacija (Rossiiskaja Federacija). Senovinis pavadinimas Rusia (Rusj; Rusų žemė - Russkaja Zėmlia: Kijevo Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia) nuo IX a., Rusija (Rossija) nuo XV a., Rusijos imperija 1721-1917; 1917-1991 Rusija dažnai buvo vadinama visa SSRS teritorija. Sostinė - Maskva (Moskva), Rusijos sostinė 1462-1712 ir nuo 1991; 1712-1918 Rusijos sostinė buvo Peterburgas (dabar Sankt Peterburgas); 1922-1991 Maskva buvo SSRS ir Rusijos SFSR sostinė. BENDROSIOS ŽINIOS. Rusijos dalis pasaulyje proc. pagal: eksportą 1,1: bendrąjį produktą 1,7; gyventojų skaičių 2,7; teritorijos dydį 11,4. GEOGRAFINĖ PADĖTIS - Eurazijos šiaurėje (trečdalis teritorijos Europoje, du trečdaliai Azijoje); ištįsusi iš vakarų į rytus, šalies ilgis iš vakarų į rytus 9700 km, plotis iš šiaurės į pietus 4000 km: vakaruose prie Baltijos jūros visiškai nuo likusios teritorijos atskirta dalis - Kaliningrado (Kaliningrad: Konigsberg; Karaliaučius; dar Rytprūsiai, Mažoji Lietuva) sritis tarp Lietuvos ir Lenkijos; sausumos siena su 14 valstybiu (iš šiaurės prieš laikrodžio rodyklę): Norvegija, Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanu, Kazachstanu, Mongolija, Kinija, Šiaurės Korėja: dažniausiai priskiriama Europai (sostinė Maskva yra Europoje) arba Azijai (didesnė šalies dalis yra Azijoje; Tuvos sostinėje Kyzyle yra geografinis Azijos centras).

Ištrauka iš darbo: XV a. pabaigoje prasidėjęs Šiaurės Italijos prekybos miestų ekonominis smukimas ypač pasireiškė XVI ir XVII a. Sumažėjo statyba miestuose. Tuo metu Romos popiežiaus valstybė, gaudama duoklę iš katalikiškų kraštų, nejaučia ekonominės krizės ir jos sostinėje Romoje prasideda dideli statybos darbai. Pamažu smunkančiuose šiaurės ir vidurio Italijos miestuose lieka be darbo daug patyrusių architektų ir statybininkų. Jie savo kūrybinį genijų nukreipia į naujai kylantį meno centrą – Romą. Čia toliau plėtojamos renesanso metu šiaurės Italijoje susiklosčiusios architektūrinės tradicijos, - pasatatų kompozicija palaipsniui darosi vis sudetingesnė, pereinama prie naujo stiliaus – baroko.

Ištrauka iš darbo: 996m. buvo pirmą kart paminėtas Austrijos (Ostarrichi) pavadini - mas. Dabartinė Austrija susikūrė 1918 metų lapkričio mėn., suski - lus Austrijos - Vengrijos imperijai. Austrijos respublikai teko iš Habsburgų imperijos aštuntoji dalis teritorijos ir gyventojų. Pagal 1919 metų San - Žermeno taikos sutartį į Austrijos sudėtį įėjo dau - giausia tiktai senosios austrų žemės. 1921metais į jos sudėtį buvo įjungta taip pat nedidelė vakarinės Vengrijos dalis su joje vyraujan- čiais gyventojais austrais (Burgenlando provincija). 1938m. kovo 12d. Austrija buvo okupuota fašistinės Vokietijos ir dalyvavo Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje. Šalyje į- sigalėjo teroro rėžimas. 1945m.pavasarį Raudonoji armija išvadavo rytinę Austriją su sos- tine Viena. Kitą Austrijos dalį išvadavo anglai ir amerikiečiai. JAV, Anglijos, TSRS ir Prancūzijos 1945metų liepos 4d. susitari - mu Austrijoje buvo sukurta keturių valstybių aukščiausioji valdžia ir šalis padalyta į keturias okupacines zonas.

Ištrauka iš darbo: Egiptas yra Afrikos Šiaurės Rytuose.Iš Šiaurės Egiptą skalauja Viduržemio jūra, iš Rytų - Raudonoji jūra. Šalies kaimynai: iš Vakarų - Libija, iš Pietų - Sudanas, iš Rytų - Izraelis.59 000km2 Egipto (iš Rytų) arba Sinajaus pusiasalis, priklauso Azijai.

Ištrauka iš darbo: Išgarsintas mūsų literatūros klasikų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Žukausko-Vienuolio, J. Tumo-Vaižganto, pasidabinęs kalvomis ir šilais, perjuostas melsvu Šventosios kaspinu Anykščių rajonas – viena iš labiausiai lankomų rytų Lietuvos vietų. Lankytojus traukia noras pamatyti šio krašto istorijos-kultūros paminklus, savo akimis pažvelgti į rašytojų gimtines ir vietas, aprašytas jų kūrininiuose, reto grožio gamtovaizdžius. Iš visų pusių Anykščius supa, anot A. Baranausko, “kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai…”. Miestas įsikūręs giliame šventosios slėnyje, pabiręs abipus Šventosios intako Anykštos žemupio. Šis iš Rubikių ežero atvingiuojantis upokšnis ir davė miestui legendomis apipintą vardą. Viena iš jų byloja, kad senų senovėje upokšnio pakrantėje milžinas rovęs medžius ir užsigavęs nykštį. Iš skausmo jis garsiai šaukęs: “ai, nykštį, ai, nykštį!”. Jo šauksmas net aplinkiniuose kaimuose girdėjosi. Nuo to laiko upelė buvo Ainykšta praminta. O kita legenda, persakyta A. Žukausko-Vienuolio, kalba apie bajoro Nykščio pilį ant Kalitos kalno, kuris iškyla aukštame upelio šlaite ir žvelgia į Anykščių miestą. Turėjęs Nykštys devynis sūnus, bet jie žuvę kovoje su priešu. Jauniausiojo sūnaus žmona Ona Nykštienė, sužinojusi apie vyro mirtį, iš sielvarto pasiskandinusi pro pilį tekančioje upelėje. Nuo to laiko žmonės pradėję tą upę vadinti Onos Nykštienės vardu, vėliau tas pavadinimas sutrumpėjęs, virtęs Anykšta.