Ištrauka iš darbo: Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra žinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. Šioje definicijoje keleta kartų figūruoja žodis “politika” ir jo derivatyvai, todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aišku, kas yra politika. Deja, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio polis - “miestas, valstybė”, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Šiuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prieš šimta metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Tačiau už šio apibrėžimo ribų lieka nevaldančiųjų grupių siekimas paimti valdžią, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinės represijos, genocidas, deportacija. Dažnai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmės neturi, nes tikrovėje politikai labai dažnai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, ši charakeristika nėra specifinis politikos bruožas: galimumo menu galima pavadinti sportą, ūkinę veiklą, mediciną ir daug kitų žmogaus veiklos sferų.

Ištrauka iš darbo: Lietuvos komunistų partija nuo kitų partijų skyrėsi ne tik savo programa, bet ir vidaus gyvenimo principais. Ji buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolševikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais. Laikydamiesi bolševikų požiūrio, kad partijos sudėtis yra esminė jos veiklos efektyvumo sąlyga, o kadrai lemia partijos siekių įgyvendinimą, Lietuvos komunistų partijos vadovai pagal VKP(b) ir Kominterno direktyvas taip pat reguliavo organizacijos sudėtį, siekė jos gretų socialinio, idėjinio ir politinio grynumo bei organizacinio monolitiškumo, atkakliai stengėsi užkirsti kelią, jų požiūriu, priešiškų socialinių sluoksnių atstovams stoti į partiją, griežtai kovojo su skaldomąja ir frakcine komunistų veikla. SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio mėn. LKP buvo oficialiai įtraukta į VKP(b) ir integruota į jos politinį ir vidaus gyvenimą. Lietuvos komunistų partijos sudėties reguliavimo procesas tapo organizuotas ir griežtai reglamentuotas, jam vadovavo VKP(b). Griežta naujų narių priėmimo tvarka ir 1940 m. spalio mėn. pradėtas masinis valymas buvo pagrindiniai partijos sudėties reguliavimo metodai. Jais buvo kryptingai formuojama tokios sudėties marionetinė organizacija, kuri užtikrintų VKP(b) politikos įgyvendinimą okupuotoje Lietuvoje ir būtų patikimas šalies aneksijos ir sovietizavimo įrankis.

Ištrauka iš darbo: Šiuolaikinis švietimas, besiremiantis demokratinio gyvenimo vertybėmis, orientuojamas į brandžios pilietinės ir žinių visuomenės, bei šiuolaikinės ekonomikos kūrimo uždavinius. Lyginant su kitomis Europos valstybėmis, ankstyvo iškritimo iš švietimo sistemos rodiklis Lietuvoje nėra labai aukštas (14.3), kai ES vidurkis 2003 metais buvo 18.9. Tačiau panašaus kultūrinio ir ekonominio lygio šalių rodikliai yra 2 ar 3 kartus žemesni.(pvz. Čekijoje-4, Lenkijoje-7,6). LR švietimo įstatyme(2003m. NR IX-1630), įtvirtinta nuostata, kad privalomas ir valstybės garantuojamas ugdymas vykdomas iki 16 metų pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas. Tokio amžiaus vaikai, nesimokantys LR piliečiai, yra laikomi nelankančiais mokyklos. Nelankantiems mokyklos, t.y. skurde gyvenančių, asocialių, kai kurių tautinių mažumų, pabėgėlių, kalinių, narkomanų šeimų vaikams nuolat gresia socialinė atskirtis. Dažniausiai jie neturi galimybių lankyti nei ikimokyklinio, nei mokyklino ugdymo įstaigų. Svarbus švietimo uždavinys - padėti socialiai pažeidžiamų grupių asmenims įgyti pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, paklausią profesiją ir įveikti socialinę atskirtį. Siekiant išsiaiškinti nelankymo priežastis, būtina atlikti tyrimus, išsiaiškinant, kurie išorinio ir vidinio pobūdžio veiksniai lemia problemą. Mokyklos nelankymas - prioritetinė problema. Suskaičiuoti visus mokyklos nelankančius mokinius – sudėtingas ir kol kas sunkiai įgyvendinamas švietimo sistemai uždavinys. Iki šiol nerandama metodikos, kuria naudojantis įvairių žinybų darbuotojams, būtų pasiekti geriausi apskaitos rezultatai. Remiantis ŠMM (Švietimo ir Mokslo ministerijos) 2003m. duomenų šaltiniu, esančiame 1 paveiksle matyti mokyklos nelankančiųjų moksleivių skaičiaus tendencija. Duomenys rodo, kad apie trečdalį mokyklos nelankančiųjų sudaro neįgalieji moksleiviai. Nors per pastaruosius 7 metus jų mažėja, tačiau tiek sveikų, tiek neįgalių moksleivių, nelankančių mokyklos, skaičius lieka santykinai pastovus.

Ištrauka iš darbo: Pagrindinė mokymo organizavimo forma – pamoka. Jos svarbiausi požymiai: tiksliai nustatytas laikas (45 min.), pastovi vie­nodo issilavinimo mokinių grupė (klasė), bendri mokymo ir lavinimo tikslai, vienodas medžiagos kiekis bei užda­viniai visai klasei, mokytojo lemiamas vaidmuo mokinių mokymuisi, žinių, mokėjimų, įgūdžių perėmimui, gebėjimų lavinimui; pastovi užsiėmimų vieta. Šie požymiai būdingi ir klasikinei J. A. Komenskio pamokai.

Ištrauka iš darbo: Mokinių mokymo, jų auklėjimo ir lavinimo sėkmė mokymo procese visų pirma priklauso nuo mokymo turinio: kaip jis atitinka mokslo technikos, ekonomikos, kultūros išsivystymo lygį, o ypač kaip siejasi su gyvenimu, su asmenine mokinių patirtimi. Rajeckas teigia, kad ne mažiau svarbus ir mokymo proceso organizavimas, mokinių veiklos pobūdis, mokytojo ir mokinių sąveika šiame procese. Reikia ,,padėti mokiniams pažinti save, įgyti bendravimo įgūdžių, plėtoti savo kūrybiškumą, priimti ir įtvirtinti save kaip unikalią ir originalią asmenybę”( Rajeckas, 1999). Šito siekiant reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas mokiniams mokytis, mokymo procese kuo aktyviau veikti. O tai iš esmės lemia mokymo metodai bei metodiniai būdai, t.y. kaip mokoma. Žodis ,,metodas” (graikiškai methodas – tyrinėjimas) reiškia veikimo ir reiškinių tyrimo būdą, veiksmą. Todėl metodas yra privaloma bet kokios žmogaus veiklos sąlyga, kuri įeina į veiklos turinį. Jį pasirenkant ir taikant reikia sąmoningai apsispręsti tai priklauso ir nuo veiklos tikslo, ir nuo veiklos tikslo, ir nuo turimos patirties. Todėl metodas – veiklos priemonė jo pasirinkimas ir taikymo pobūdis sąlygoja veiklos rezultatus. Tai pasikartojančių mokytojo veiksmų modelis, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingas daugiau negu vienam mokytojui ir svarbus išmokimui ( Gage,1994).