Ištrauka iš darbo: Suspindęs švyturys buvo ilgai lauktas ir tautos viltimis jam kelias nutiestas. Po tamsios lietuviškos spaudos draudimo nakties, 1904 metų balandžio 29 dieną atgavus teisę leisti ir vartoti lotyniškus rašmenis, kaip grybai po lietaus kilo naujos spaustuvės, kūrėsi redakcijos. Lietuviški knygynai tapo švietimo ir kultūros židiniais. Po suaižėjusios carizmo priespaudos žiebėsi nacionalinio savarankiškumo viltys, prasidėjo savojo identiteto paieškos. 1905 metų Rusijos revoliucija, Didysis Vilniaus Seimas kėlė kūrybines nuotaikas, kurias pajuto Lietuvoje buvę ir po kitas šalis siekti mokslų pasklidę dailininkai. 1904 metais Krokuvoje įkūrus \"Rūtos\" draugiją, joje būrėsi ir menininkai. Iš ten Petras Rimša nusiuntė straipsnį į \"Vilniaus žinias\", ragindamas burti lietuvių dailės draugiją, surengti parodą. Šiai minčiai iškart pritarė tuomet Paryžiuje gyvenęs Antanas Žmuidzinavičius, idėją rėmė dailininkas Antanas Jaroševičius, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Rengimo komitetui sutiko vadovauti Jonas Basanavičius, įsitraukė tokie šviesuoliai kaip broliai - inžinierius Petras, advokatas Jonas, gydytojas Antanas - Vileišiai. Prašant prisidėti kūriniais arba aukomis buvo išsiųsti kvietimai visuomenei ir dailininkams, kurių adresus pavyko surinkti. Be to, raginimas dalyvauti sumanytame reikale pateko į didžiausius užsienio laikraščius. Į Vilnių parodos komitetui pradėti siųsti kūriniai, iš kaimų plaukė tautodailės darbai. Dailininkai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, kiek vėliau ir Petras Rimša pasinėrė į rengimo darbus. Išaušo 1907 metų sausio 9-oji (pagal senąjį kalendorių - 1906 12 27), ir pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje, Vileišių rūmuose, buvo atidaryta.